Eilėraštukas

Labai gražus eilėraštukas. Vis neišeina iš galvos:

Čyru vyru vyturiukas

Virš Tarybinų laukų,

O aš dirbu traktoriuką

Su tėvelio plaktuku.

Svoločiai

Jūs taikotės nekaltai nugvelbti tai, į ką įdėjau visą širdį. Ir tai galite padaryti. Man gaila, kad iš manęs atimsite aukso grynuolį, kurį norėjau suskaldyti ir išdalinti visiems. O jūs pasikabinę jį ant kaklo siekiate tik garbės ir naudos sau.

Jūs galite vaidinti doruolius, išminčius, geriausius draugus, meilę, ir net apgauti save pačius tam, kad apgautumėte kitus. Galite teisintis ir apsimesti nekaltais. Bet jūs niekada nepašalinsite nuo savęs kvapo, kuriuo kvepia svoločiai. Šis kvapas užuodžiamas širdimi. Bet deja deja, širdimi manipuliuoti jūs negalite, nes būtent su ja ir turite didžiausių problemų.

Jūs galiausiai sužlugsite, kaip sužlunga žmonės pamiršę esantys žmonėmis. Ir nors puikiai vaidinsite tobulą gyvenimą, jūsų širdyse įsigalės tuštuma. Tuštuma, nes nieko ten niekada neįdėjote…

Uolumas

Vienas gražiausių žmogaus bruožų man yra uolumas. Jis atskleidžia žmogaus tikslą, užsidegimą ir meilę veiklai.

Kai nematau džiaugsmo ir pasitenkinimo darbu – uolumu net nekvepia. Nėra motyvacijos, nėra nuoširdumo. Tikslu tampa ne darbas, o šalutiniai dalykai. Mintys sunkiai susikoncentruoja ir progai pasitaikius nukrypsta kitur.

Netikiu, kad žmogus gali būti vienodai laimingas darydamas bet ką, bet esu nepatenkintas neieškančiais veiklos, labiausiai džiuginančios širdį. Gyvenimas ne užrakintas narvas. Reikia eiti, tapti, tobulėti, atrasti patinkančią veiklą ir būtent veiklą,  o ne vien žavėtis būsimu rezultatu.

Rezultato teikiamas džiugesys toks trumpas, ir toks menkas, kad gali ir sužlugdyti.

Taip malonu dirbti uoliai tai kas patinka. Tebūnie, kad reikia vis šį tą pakeisti, bet negalima sustoti vietoje, ypač tokioje, kurioje nėra noro veikti.

Kam gi kažką veikti, jei neveiki uoliai, atkakliai, su užsidegimu?

Pinigai, pinigėliai… – atsakytų daugelis.

Jonas Girskis. Apie žmogaus ir visuomenės stuburą

Jonas Girskis - Apie žmogaus ir visuomenės stuburą

Nesenai per televiziją pamačiau šnekant gydytoją Joną Girskį. Labai patiko jo požiūris į gydymą – naikinti negalavimų priežastis ir leisti organizmui pačiam susitvarkyti, jei tai įmanoma.

Tik prasitariau žmonai ir nauja knyga jau guli namie ant stalo.

Nors knyga ir apie specifinę ir gana rimtą sritį – kaulų ir raumenų sistemą, stuburą ir disko išvaržas, bet lengvai skaitoma ir iliustruota šmaikščiais paveikslėliais. Stuburo problemomis dar nesiskundžiu, ir skaičiau tikrai ne dėl jų, o dėl to, kad patiko Jono Girskio mintys. Knygoje pilna įvairių patarimų tiek negaluojanatiems tiek sveikiesiems. Kiek sutrikdė pašiepiančios mintys apie kitus gydytojus ir jų nekompetenciją, bet jaučiu, kad jos yra teisingos. Taip pat užsiminta apie alternatyviąją mediciną, gydytojų kasdienybę, visuomenę ir politiką. Yra ir namų užduotys su pratimais. Žodžiu, tai įdomi ir lengvai skaitoma knyga tiek apie raumenų ir kaulų sistemą, tiek apie dvasinę sveikatą, tiek apie gyvenimą.

Taip pat radau ir mintį apie alkoholizmą.

Apie svajonę

Mes turim padaryti nemažai dalykų, kurie nepatinka arba nėra patys mieliausi, kad sudarytume sąlygas sau įgyvendinti svajones.

Svajonės – tai dalykėliai verčiantys gyvenimus tikslingai bėgti ir džiuginti kasdien, kai bent akimirką prisidedam prie savojo tikslo. Rodos viskas aplink sukasi tam, kad svajonė būtų įgyvendinta. Tada laimingi, apsiavę septinmyliais batais lekiam į priekį.

Labiausiai man patinka, kai žmonės turi nesavanaudiškų svajonių ir stengiasi padėti kitiems, skleisti gėrį ir džiuginti kitus. O įgyvendintos svajonės teikia daugiau džiaugsmo, jei džiaugiamės, kad buvom naudingi, pralinksminom padėjom.

Svajonės padeda nenuklysti gyvenimo šunkeliais ir atskleidžia visą mūsų ryžtą, atsidavimą, kantrybę ir galiausiai pamatom veidrodyje ko esam verti.

Pažiūrėkim į veidrodžius! Ten juk žmogus, kuris gali padaryti viską! Ne?!