Persikėliau į donatasremeika.lt.
Susitiksim ten!
Galiausiai, po beveik metų darbo, portalas knygų mėgėjams www.suknyga.lt, išvydo pasaulį. Čia vartotojai gal tvarkyti savo virtualią biblioteką, rušiuoti knygas į lentynas, komentuoti, vertinti, rašyti apžvalgas, draugauti, naršyti po draugų lentynas, susikurti savo skaitytojo profilį, kuris bus visiems pasiekiamas internete, siūlyti keistis knygomis, pažymėti paskolintas knygas, lengvai susirasti knygą draugų ar net draugų draugų biliotekose ir dar daug visokiausių malonių dalykėlių.
Ačiū visai komandai: Evaldui, Juozui, Liudui, Artūrui ir aišku savo neseniai pagausėjusiai šeimynėlei, kuri nepyko dėl mano bemiegių naktų.
Valio!
Nuostabus romanas, priverčiantis pamąstyti kaip galėtų būti „kitaip“. Kaip paprasta žmonėms gyventi be politikos, be religijos, be konkurencijos. Sunku įsivaizduoti realybėje, tačiau viskas logiškai ir psichologiškai pagrįsta.
Turbūt dabarties žmonės nežinotų ką veikti, jei reikėtų dirbti tik 4 valandas per dieną, nesinorėtų svaigintis, nereiktų sukti galvos dėl duonos kasdieninės, būtų galimybė pasirinkti norimą veiklą.
Gražios tos utopijos, bet utopija lieka utopija. O mums reikia gyventi toliau…
Senai taip greit ir taip stipriai įtraukė knyga. Nusprendžiau paskaityti apie 10 vakaro, pasidariau arbatos, atsiverčiau knygą, užverčiau knygą, pažiūrėjau į laikrodį. Buvo 3:30 nakties.
O kaltininkė – Gėlės Aldžernonui, dienoraštis Čarlio Gordono, suaugusiojo su neišsivysčiusiu intelektu. Proto pavyksta „įdėti“ per eksperimentinę operaciją ir herojaus intelektas pradeda augti kaip ant mielių, per kelis mėnesius iš atsilikėlio padarydamas genijų. Tačiau protas gyvenime toli gražu dar ne viskas, emocijos ir jausmai turi neatsilikti. O ir likimo, neišoperuosi…
Tikrai neeilinė istorija. Rekomenduoju!
Dabar siunčiuosi filmą Čarlis, pastatytą pagal šią knygą.
Vienas gražiausių žmogaus bruožų man yra uolumas. Jis atskleidžia žmogaus tikslą, užsidegimą ir meilę veiklai.
Kai nematau džiaugsmo ir pasitenkinimo darbu – uolumu net nekvepia. Nėra motyvacijos, nėra nuoširdumo. Tikslu tampa ne darbas, o šalutiniai dalykai. Mintys sunkiai susikoncentruoja ir progai pasitaikius nukrypsta kitur.
Netikiu, kad žmogus gali būti vienodai laimingas darydamas bet ką, bet esu nepatenkintas neieškančiais veiklos, labiausiai džiuginančios širdį. Gyvenimas ne užrakintas narvas. Reikia eiti, tapti, tobulėti, atrasti patinkančią veiklą ir būtent veiklą, o ne vien žavėtis būsimu rezultatu.
Rezultato teikiamas džiugesys toks trumpas, ir toks menkas, kad gali ir sužlugdyti.
Taip malonu dirbti uoliai tai kas patinka. Tebūnie, kad reikia vis šį tą pakeisti, bet negalima sustoti vietoje, ypač tokioje, kurioje nėra noro veikti.
Kam gi kažką veikti, jei neveiki uoliai, atkakliai, su užsidegimu?
Pinigai, pinigėliai… – atsakytų daugelis.