Kotletai

Pagaliau išaušo pirmadienis. Šiandieną eisiu į darbą apsirengęs naujais drabužiais. Taip malonu. Taip laukiu gatvėje sutiktų žmonių žvilgsnių. Juk atrodau naujai. O labiausia džiaugiuosi nauja kuprine. Išleidau nemažai pinigėlio. Bet aš uždirbu. Galima kartais ir atsinaujinti.

Aišku teks ir pataupyti. Į naująją kuprinę įsidėjau mamos keptų kotletų. Visada jų parsivežu iš gimtinės. Pasišildyiu ir sutaupysiu pietų pinigus.

O žmonės slenka kaip visada. Niekas net nežvilgteli. Nejau jiems nerūpi, kad mano drabužiai nauji ir madingi. Merginos, ir tos eina lyg nepastebėdamos.

Staiga prieš mane išlenda mašina. Iš kur čia ji atsirado, juk eismas vienpusis?! Atšoku atgal. Iš rankų paleidžiu kuprinę. Taip jos ir nebespėju paimti. Juodas vaikigalis, griebęs kuprinę skuodžia kiek kojos neša, o aš žvilgčioju čia į vairuotoją nesupratusį, kur įsuko, čia į tolstančią kuprinę. Likau be naujosios kuprinės ir pietų…

Visą dieną galvojau tai apie kuprinę ir kotletus, tai apie vagišių. Tik vakarop supratau, kad kuprinė yra nieko verta…

Ar žinote, kaip sunkiai dirba mano mama? Kad šeimai pagamintų skanius savaitgalio pietus, jai reikia dirbti visą savaitę. Ji dirba, nes nori, kad skaniai pavalgytume.

Ji neprašo pinigų. Jai taip malonu mus nustebinti skaniais pietumis. Kaip ji prakaituoja nuo ryto prie verdančių puodų apšiurusioje virtuvėje. Namie stovi senovinė technika, o ji taip skaniai pagamina. Kiek meilės įdėta į mūsų pietus. Grįžęs net nepaklausiu kaip sekasi. Susigriebiu jos pagamintą maistą ir išvažiuoju. Po mano grįžimo ji tikrai lieka be pinigų. Po namus trinasi amžinai alkanas brolis. Pinigų ir taip vos užtenka. O aš išsivežu maišą kotletų ir taupau savo pinigus nežinia kam.

Dabar, kai vaikigalis nubėgo su kuprine, greičiausiai maistas atsidurs baloje. Maistas, į kurį tiek širdies įdėjo mama, gulės baloje. Velniop kuprinę ir naujus drabužius. Spinta pilna mamos megztų megztinių. Pažadėjau juos nešioti. Ji mezgė, kiekvieną sekundę galvodama, kaip man bus šilta juos nešioti. Gamindama maistą, ji kiekvieną akimirką stengėsi jog skaniai pavalgyčiau. Ji stengėsi, išleido paskutinius pinigus, o kotletus suvalgys koks nors nususęs katinas. O megztiniai pelyja spintoje! Ar tik aš nepadariau vieno jų grindų skuduru? Ar tik nepadariau daugelio valandų nuoširdaus darbo ir meilės purvinu skuduru?

Kaip jaustųsi žmonės jei sužinotų, kas kartais nutinka daiktams, į kuriuos sudėjo tiek meilės… O kaip jaučiamės mes… Kas mums yra brangu iš tikrųjų …?