Kasdien prisėsdamas prie savo juodosios dėžutės susimąstau. Kasdien tas pats ir tas pats, tik vaizdai ekranėlyje keičiasi.Viską pradėjau daryti kompiuteriu. Įdomu kiek vidutiniškai laiko praleidžiu prie jo? O kiek laiko praleidžiu dėl to, kad jame ieškau ne pagalbos, o laiko praleidimo. Ar nuolatinis naujienų skaitymas ir informacijos rinkimas padarys mane geresniu žmogumi? Juk interneto žiniomis nepralenksiu, o prireikus ten viską galima rasti. Ar tai nėra laiko švaistymas? Ar kompiuteris nebuvo sukurtas pagelbėti? O pagalbos mums reikia vis daugiau ir daugiau.
Reikia viską automatizuoti, reikia kurti, dirbti, kad viskas būtų dar patogiau, kad kuo mažiau kojas reiktų judinti. Ir galiausiai jų nereiks judinti, nes tapsime mutantais su didelėmis akimis ir rankomis, sulinkusiomis nugaromis ir mažytėmis kojomis.
Kiek dabar patiriame nuotykių? O taip! Jų pilnas internetas: juokingi paveikslėliai, pažintys, žaidimai… Tiek daug nuotykių sėdint prie šviečiančio ekrano. Bet kiek jų patirtume be kompiuterio? Pasivaikščiojimai, nuolatinis bendravimas, stalo žaidimai, daugiau sporto, dažnesni draugų susitikimai, daugiau dvasinio tobulėjimo. Ar tikrai jų nesumažėjo atsiradus kompiuteriui?
Turbūt tik aš vienas tai pajutau… 
Namie turiu du kompiuterius ir nuo jų niekuo neatsiliekantį mobilujį telefoną. Kaip patogu! Bet turbūt pasiekiau ribą, ir laikas susimąstyti. Turbūt laikas pradėti trauktis iš informacinės kovos lauko ir grįžti prie tėvams ir seneliams įprasto gyvenimo ir kompiuterį naudoti tik laikui taupyti tam, kas neįdomu, o ne leisti tam kas teikia malonumą ir be kompiuterio?
Kaži ar labai bus sunku? Ar sunku susirasti draugų ne internetu? Ar sunku draugui parašyti popierinį laišką ar atvirutę? Ar popieriniai laikraščiai ne tokie įdomūs? Ar popierines knygas nepatogu skaityti? Ar popierinė užrašų knygutė daug prastesnė? Ar pirkti paprastoje parduotuvėje ne taip linskma kaip internetinėje? Ar stalo žaidimai neįdomūs?
Aš tikrai nesutaupysiu laiko! Aš jo netaupysiu! Nes mes gyvename ne dėl to, kad gyvenime padarytume daugiau ar mažiau. Mes gyvename nes esame žmonės, nes norime bendrauti žiūrėdami vienas kitam į akis. Nes norime pasidėti draugo laišką giliai į stalčių, o atvirutę pasidėti prieš akis. Nes norime nuoširdžiai juoktis žaisdami, iš visos gerklės užtraukti dainą švęsdami, nes norime knygą pavartyti, o daiktus pliesti pirkdami. Nes mes esame žmonės ir mūsų gyvenime svarbiausia nuoširdus bendravimas ir meilė, o ne spoksojimas į šviečiančius pikselius. Patikėkite, ten nėra nieko. Ten tik paveikslėliai iš taškelių…
Tiems kurie mane pažysta: mane galite pasiekti tik elektroniniu ir aišku paprastu paštu!
Sausis 9, 2008 at 16:14
zhmogau zhinok ne tu vienas tai pastebejai… nors man asmenishkai pasiekus tam tikra lygi priklasomybes nuo kompo viska pdadejo judeti atgal
manai tai tik tokia faze kuria priklauso ishgiventi zhmonijai.
Sausis 17, 2008 at 22:12
Šitoje vietoje labai tinka Egziuperi “Mažojo princo” ištrauka apie prekiautoją troškulį malšinančiomis tabletėmis. Prekiautojas aiškina, kad per savaitę gali sutaupyti apie valandą. O princas — “jei turėčiau tiek laiko, neskubėdamas nueičiau prie *šaltinio*”.
O popieriniai laikraščiai pateikia pasenusią informaciją. Deja
Sausis 18, 2008 at 07:32
Taip popieriniai laikraščiai vėluoja šiek tiek. Bet ar nėra juos skaityti maloniau?
Ir viskas priklauso nuo poreikių. Dažnai pastebiu, kad žmonėms labai svarbu kažką sužinoti pirmiems ir papasakoti kitiems:)
Dauguma informacijos nelabai pasensta per porą dienų