Jis manė, jog mano gyvenimas nelaimingas, nes aš netikėjau dievais.
Apie jokius dievus aš nė nebuvau girdėjęs.
Jis manė, kad aš nemoku bendrauti.
Aš tiesiog mėgau vienatvę.
Jis jautėsi pranašesnis už mane, nes buvo mane perpratęs.
Aš nebuvau pranašesnis, nes apie pranašumus niekada nesusimąsčiau.
Jis mokėjo nuostabiai šokti ir džiūgavo matydamas mane trepsint.
Aš džiūgavau, nes trepsėjau su mylima mergina.
Jis didžiavosi turėdamas naują mašiną.
Aš taip mėgau vaikščioti pėsčiomis.
Jis dėvėjo tik madingus drabužius.
Man visada rūpėjo drabužių patogumas.
Jis buvo laimingas, laisvas, tikėjo savimi, džiaugėsi dalykais, kurie jį džiugino. Rodos nieko daugiau netrūko…
Aš buvau laimingas, laisvas, tikėjau savimi, džiaugiausi dalykais, kurie mane džiugino. Rodos nieko daugiau netrūko…
Kaip visdėlto teisingai pasielgėm nieko vienas kitam nesakydami…
O taip malonu būtų buvę pamokyti, savo nuomonę įkišti, nuteisti, išjuokti…
