Jonas Girskis. Apie žmogaus ir visuomenės stuburą

Jonas Girskis - Apie žmogaus ir visuomenės stuburą

Nesenai per televiziją pamačiau šnekant gydytoją Joną Girskį. Labai patiko jo požiūris į gydymą – naikinti negalavimų priežastis ir leisti organizmui pačiam susitvarkyti, jei tai įmanoma.

Tik prasitariau žmonai ir nauja knyga jau guli namie ant stalo.

Nors knyga ir apie specifinę ir gana rimtą sritį – kaulų ir raumenų sistemą, stuburą ir disko išvaržas, bet lengvai skaitoma ir iliustruota šmaikščiais paveikslėliais. Stuburo problemomis dar nesiskundžiu, ir skaičiau tikrai ne dėl jų, o dėl to, kad patiko Jono Girskio mintys. Knygoje pilna įvairių patarimų tiek negaluojanatiems tiek sveikiesiems. Kiek sutrikdė pašiepiančios mintys apie kitus gydytojus ir jų nekompetenciją, bet jaučiu, kad jos yra teisingos. Taip pat užsiminta apie alternatyviąją mediciną, gydytojų kasdienybę, visuomenę ir politiką. Yra ir namų užduotys su pratimais. Žodžiu, tai įdomi ir lengvai skaitoma knyga tiek apie raumenų ir kaulų sistemą, tiek apie dvasinę sveikatą, tiek apie gyvenimą.

Taip pat radau ir mintį apie alkoholizmą.

Apie svajonę

Mes turim padaryti nemažai dalykų, kurie nepatinka arba nėra patys mieliausi, kad sudarytume sąlygas sau įgyvendinti svajones.

Svajonės – tai dalykėliai verčiantys gyvenimus tikslingai bėgti ir džiuginti kasdien, kai bent akimirką prisidedam prie savojo tikslo. Rodos viskas aplink sukasi tam, kad svajonė būtų įgyvendinta. Tada laimingi, apsiavę septinmyliais batais lekiam į priekį.

Labiausiai man patinka, kai žmonės turi nesavanaudiškų svajonių ir stengiasi padėti kitiems, skleisti gėrį ir džiuginti kitus. O įgyvendintos svajonės teikia daugiau džiaugsmo, jei džiaugiamės, kad buvom naudingi, pralinksminom padėjom.

Svajonės padeda nenuklysti gyvenimo šunkeliais ir atskleidžia visą mūsų ryžtą, atsidavimą, kantrybę ir galiausiai pamatom veidrodyje ko esam verti.

Pažiūrėkim į veidrodžius! Ten juk žmogus, kuris gali padaryti viską! Ne?!

Sunki diena

Kažkoks piktas dangus šiandien… Kažkokie pikti žmonės… Melancholija ima…

Ech sunki dienelė. Bet pasipasakojau, pasibėdavojau ir geriau…

Piktas dangus

Akistata su briedžiu

Įvykis su labai laiminga pabaiga. Tą patvirtino ir policija ir dar koks dešimt medžiotojų atvažiavusių kaltininko sumedžioti. Sunku pagavoti kas galėjo atsitikti jei būčiau viršijęs greitį.

Mano Laguna po susidūrimo su briedžiu

Obelims lengviau

Gal mes turėtume būti panašūs į obelis, kurios nesistengia subrandinti daugiau obuolių nei galėtų išlaikyti ir kartu niekada nepamiršta, kad reikia išskleisti žiedus, užmegzti vaisius, juos subrandinti ir atiduoti. O galėtų tiesiog augti ir džiaugtis saulute…

Mums tikrai nereikia daugiau nei galime turėti. Problema – nežinome kiek galime, todėl pernelyg daug stengiamės. Mums nereikia visiškai visko atsisakyti ir gyventi nepatogiai arba net kančioje. Bet mes nežinome kur yra apatinė pastangų riba.

Mes labai daug ko nežinome. Todėl nežinome, ar elgiamės teisingai. Šiuo atveju obelims lengviau. Jos daug rečiau nuklysta klystkeliais ir labiau priklauso nuo gamtos nei nuo savo proto, kuris gali būti ir klaidinantis.