Vienas gražiausių žmogaus bruožų man yra uolumas. Jis atskleidžia žmogaus tikslą, užsidegimą ir meilę veiklai.

Kai nematau džiaugsmo ir pasitenkinimo darbu – uolumu net nekvepia. Nėra motyvacijos, nėra nuoširdumo. Tikslu tampa ne darbas, o šalutiniai dalykai. Mintys sunkiai susikoncentruoja ir progai pasitaikius nukrypsta kitur.

Netikiu, kad žmogus gali būti vienodai laimingas darydamas bet ką, bet esu nepatenkintas neieškančiais veiklos, labiausiai džiuginančios širdį. Gyvenimas ne užrakintas narvas. Reikia eiti, tapti, tobulėti, atrasti patinkančią veiklą ir būtent veiklą,  o ne vien žavėtis būsimu rezultatu.

Rezultato teikiamas džiugesys toks trumpas, ir toks menkas, kad gali ir sužlugdyti.

Taip malonu dirbti uoliai tai kas patinka. Tebūnie, kad reikia vis šį tą pakeisti, bet negalima sustoti vietoje, ypač tokioje, kurioje nėra noro veikti.

Kam gi kažką veikti, jei neveiki uoliai, atkakliai, su užsidegimu?

Pinigai, pinigėliai… – atsakytų daugelis.

Atrodo, yra du dalykai, kuriais pasirėmus, lyg sukamaisiais laiptais, kelias veda tiesiai aukštyn. Jaučiu, kad tai nuolatinis mokymasis ir noras keistis, tobulinti savo veiklas. Kaip mokymasis atveria akis tobulėjimui, taip tobulėjimas neįmanomas be mokymosi. Panašu į uždarą ratą. Bet kiekvienu apsisukimu iš jo išsisuka kažkas naudingo. Mokymasis dėl malonumo vis dėl to lieka malonumu, o pokyčiai nors ir siekiant geresnio, bet neturint reikiamų žinių gali tapti dideliu nemalonumu.

Tiek daug balsų aplink šūkalioja, jog kažkas negerai, bet nesusimąsto, kaip galima pagerinti. Dar daugiau užmiega nesipriešindami ir kažin ar pagalvoja, jog viską galima patobulinti. Dar vieni apsiryja žiniomis nesuprasdami, kam jos reikalingos.

Tie, kurie savo laiką, šioje žinių pertekusioje visuomenėje, skiria užburtam “mokykis-keiskis” ratui sukti, efektyviausiai leidžia savo gyvenimą. Jie nusipelno pagarbos ir galiausiai jos sulaukia. Jie kuria vertę ir patys yra vertingi. Čia ne sėkmė – čia užburtas ratas… O gal tik sveikas protas užburtame rate…

Visi siekiam geresnio gyvenimo, pagarbos, laimės. Ir neretai pinigai lieka ne paskutinėje tikslų sąrašo vietoje. Planuojam ateitį, investuojam, perkam. Daug dirbam, dirbam po darbo, dirbam savaitgaliais, dirbam tai kas nelabai įdomu tam, kad patenkintumėme savo geresnio gyvenimo ir pinigų poreikį.

Ir kartais sutinku žmones laužančius galvą kur investuoti, kaip papildomai užsidirbti po darbo. Siekiančius pagarbos ir šlovės. Siekiančius įrodyti savo teisumą ir pasirodyti geresniais už kitus arba net už save. Tada vis susimąstau, kam jiems to reikia? Bet nesuprantu… Nejau tai atneš laimės? Ir jei kam atnešė, tai prisipažinkit! Ir pasakykit, kas gi yra laimė!?

Pasidalinsiu savo mintimis. Man laimė yra galimybė daryti tai, ką mėgstu. Daryti nuoširdžiai, daryti iki galo, daryti iš visų jėgų. Daryti ir darbe, ir namie, ir laisvalaikiu. Esu tikras, kad žmonės praranda laimę, kai darbas yra priemonė užsidirbti ir kai uždarbis yra tikslas, suteikiantis pasitenkinimą. O juk papraščiausios sėkmės ir laimės formulė paprasta: nuoširdus darbas, kad ir ką dirbtume. Ir netiesa, kad kaltos darbo sąlygos, vadovas, užduotys ar dar kas nors. Kaltas mūsų požiūris!

Manau, kad vieno vienintelio žmogaus galimybės neturi ribų. Jei galime parodyti gerą pavyzdį, jei elgiamės tesingai, jei esame nuoširdūs, jei siekiame tobulumo ne tik sau, bet ir aplinkai, jei nešame gerumą ir šilumą. Jei galime padėti ir palaikyti. Jei tiek mes galime duoti – tiek galime ir gauti. Nes niekas negavo to, ko pats nedavė ar nebuvo vertas.

Tad visad dirbkime lyg darytume sau: darykim iš visų jėgų ir teisingai. Tobulėkime, kad galėtume padaryti geriau ir greičiau. Bandykime patobulinti tai, ką galima patobulinti. Siūlykime ir padėkime. Ir tas pats atsigręš į mus.

Ir nepamirškime – darbas nėra laimė, pingai nėra laimė, ir niekas nėra laimė kame nėra meilės. Laimė yra meilė tam ką darome ir tam kas mus supa. Taigi ją galima pajusti ir darbe

Čia turėjo būti mano pamąstymai apie tai, kodėl praradau motyvaciją dirbti.

Įtemptai bemąstydamas, supratau, kad dėl visko kaltas esu tik pats – turiu per šiltą kėdutę, per skaniai valgau ir kavą geriu per dažnai!

Man trūksta darbo, kuriuo galėčiau didžiuotis, kurį galėčiau padaryti geriau nei tikėtąsi, kuris būtų kažkam tikrai naudingas. Skamba labai savanaudiškai! Taip, esu didelis savanaudis. Noriu dar ir algą pasirinkti pats. Viršūnė! Kas gi pats skiria sau atlyginimą? Daugelis vadovų tai daro, ir mes, paprasti mirtingi darbininkėliai, nežinome, ar tik jie pasiskyrė ne per daug? Ir aš pasiskirčiau per daug. Tik dar savanaudiškai noriu, kad kiekvieną mėnesį, kiekvienas susidomėjęs kolega, galėtų sužinoti kiek uždirbau ir ką padariau. Kaip manote, ką man paskys kolegos, kai prie didžiulio atlyginmo parašysiu, jog dariau “šį bei tą”? O gal galiu apgauti, išpūsdamas savo pasiekimus? Apgausite bet ką, tik ne kolegas!
Turbūt neturiu kito pasirinkimo, kaip paprašyti atlyginimo, atitinkančio mano galimybes. Dar manau, kad pasistengčiau nesukelti jokių abejonių dėl atlyginimo teisingumo. Gal tai būtų motyvas nuoširdžiai padirbėti?

Turbūt šią akimirką tai būtų vienas iš būdų, galinčių ką nors pakeisti. Neturite man darbo? Puiku! Paskelbsiu, jog įtemptai laukiau užduočių, patyriau stresą ir norėčiau mažytės kompensacijos. Nejau aš neteisus? Man reikia darbo, kuriuo galėčiau didžiuotis! Kitaip aš jaučiuosi nejaukiai!

Pastebėjau, kad ilgai jaučiantis nejaukiai savaime išsiugdo nuostabi charakterio savybė – džiaugtis mažyčiais pasiekimais.
Galėčiau nuolat džiaugtis, kad iki atlyginimo liko viena minute mažiau…