Gal mes turėtume būti panašūs į obelis, kurios nesistengia subrandinti daugiau obuolių nei galėtų išlaikyti ir kartu niekada nepamiršta, kad reikia išskleisti žiedus, užmegzti vaisius, juos subrandinti ir atiduoti. O galėtų tiesiog augti ir džiaugtis saulute…

Mums tikrai nereikia daugiau nei galime turėti. Problema – nežinome kiek galime, todėl pernelyg daug stengiamės. Mums nereikia visiškai visko atsisakyti ir gyventi nepatogiai arba net kančioje. Bet mes nežinome kur yra apatinė pastangų riba.

Mes labai daug ko nežinome. Todėl nežinome, ar elgiamės teisingai. Šiuo atveju obelims lengviau. Jos daug rečiau nuklysta klystkeliais ir labiau priklauso nuo gamtos nei nuo savo proto, kuris gali būti ir klaidinantis.

Didelė atsakomybė yra gimus žmogumi juo išlikti. Labai sunku išsilaikyti tarp skubėjimo ir ramybės, proto ir jausmų, darbo ir poilsio, judėjimo ir sąstingio, svajonių ir realybės, akimirkos ir begalybės, meilės ir neapykantos. Tie, išsilaikantys tarp kraštutinumų ir nepraradę saiko jausmo visad buvo ir bus puikūs žmonių pavyzdžiai.

Vis labiau ir labiau žmonės linksta į vien intelektualines žinias, pamiršdami, kad būtent praktika yra tikrosios žinios ir kad jas reikia dėti ant pamatų, o ne kamšyti į nepastatyto namo spragas.

Besaikė žinių visuomenė tiek kemša visko į galvą ir tiek mažai viską apmąsto, kad dažną “žiniuonį” paprašius paaiškinti savo pasakytą faktą jis nei beprisimena iš kur jį žino, nei gali argumentuoti jo teisingumą. Atrodo, kad galva būtų pilna nesusijusių dalykų. Turbūt dabar madoje yra žinoti bent po truputį apie viską, kad bet kada būtų galima įsprausti savo liežuvį.

Liūdna, kad tai daugeliui tampa įpročiu.

Ne kiekvienas turim gyvenimo išminties mokytoją. Daugelis mokomės iš savo klaidų, daugelis iš knygų. Daugeliui mokytis visai nereikia.

Tiesa, kad teisingos pamokos gali padaryti gyvenimą laimingesnį, taigi verta jose sudalyvauti, jei kažkas nuoširdžiai kviečia.

Pastaruoju metu teko gauti gyvenimo pamokų iš dviejų profesorių. Iš žmonių, kurie visiems atveria savo širdis, siekdami skleisti gėrį, skatindami susimąstyti. Jų mintys gana skirtingos, tačiau išdėstytos tokiu pat metu – ant gyvenimo ir mirties slenksčio.

Moris Švarcas -  visų mylimas dėstytojas pakirstas negailestingos ligos. Paskutines jo paskaitas, dėstomas antradieniais, užrašo mylimiausias studentas. Vėliau iš jų gimsta “Antradieniai su Moriu” – knyga priverčianti susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Nepaprastai nuoširdi – tiesiai iš pasaulį mylinčio žmogaus širdies.

Mitch Albom. Antradieniai su Moriu

Šią knygą, rekomenduotą mylimo, šviesaus atminimo žmogaus, jau buvau skaitęs prieš septynis metus. Verta skaityti dar ir dar kartą.

Randy Pausch – visas savo vaikystės svajones išpildęs profesorius. Ir pamoka būtent apie jas. Buvo skirta tik vaikams, bet staiga išplito internetu ir daug milijonų įkvėpė, privertė nubraukti ašarą ir susimąstyti. Ją man rekomendavo geras draugas. Žiūrėjau ne vieną kartą ir visada susigraudindavau. Nes nuoširdumas ir meilė atveria širdį…

Tai žmonių vienas kitam perduodama pamoka. Ją YouTube jau peržiūrėjo, daugiau nei 9 milijonai. Jei susidomėjote: Randy Pausch Last Lecture: Achieving Your Childhood Dreams

Rekomenduoju tai, ką man rekomendavo brangūs žmonės. Tegul jų geri norai sklinda plačiau…