Kasdien prisėsdamas prie savo juodosios dėžutės susimąstau. Kasdien tas pats ir tas pats, tik vaizdai ekranėlyje keičiasi.Viską pradėjau daryti kompiuteriu. Įdomu kiek vidutiniškai laiko praleidžiu prie jo? O kiek laiko praleidžiu dėl to, kad jame ieškau ne pagalbos, o laiko praleidimo. Ar nuolatinis naujienų skaitymas ir informacijos rinkimas padarys mane geresniu žmogumi? Juk interneto žiniomis nepralenksiu, o prireikus ten viską galima rasti. Ar tai nėra laiko švaistymas? Ar kompiuteris nebuvo sukurtas pagelbėti? O pagalbos mums reikia vis daugiau ir daugiau.
Reikia viską automatizuoti, reikia kurti, dirbti, kad viskas būtų dar patogiau, kad kuo mažiau kojas reiktų judinti. Ir galiausiai jų nereiks judinti, nes tapsime mutantais su didelėmis akimis ir rankomis, sulinkusiomis nugaromis ir mažytėmis kojomis.
Kiek dabar patiriame nuotykių? O taip! Jų pilnas internetas: juokingi paveikslėliai, pažintys, žaidimai… Tiek daug nuotykių sėdint prie šviečiančio ekrano. Bet kiek jų patirtume be kompiuterio? Pasivaikščiojimai, nuolatinis bendravimas, stalo žaidimai, daugiau sporto, dažnesni draugų susitikimai, daugiau dvasinio tobulėjimo. Ar tikrai jų nesumažėjo atsiradus kompiuteriui?
Turbūt tik aš vienas tai pajutau… 
Namie turiu du kompiuterius ir nuo jų niekuo neatsiliekantį mobilujį telefoną. Kaip patogu! Bet turbūt pasiekiau ribą, ir laikas susimąstyti. Turbūt laikas pradėti trauktis iš informacinės kovos lauko ir grįžti prie tėvams ir seneliams įprasto gyvenimo ir kompiuterį naudoti tik laikui taupyti tam, kas neįdomu, o ne leisti tam kas teikia malonumą ir be kompiuterio?
Kaži ar labai bus sunku? Ar sunku susirasti draugų ne internetu? Ar sunku draugui parašyti popierinį laišką ar atvirutę? Ar popieriniai laikraščiai ne tokie įdomūs? Ar popierines knygas nepatogu skaityti? Ar popierinė užrašų knygutė daug prastesnė? Ar pirkti paprastoje parduotuvėje ne taip linskma kaip internetinėje? Ar stalo žaidimai neįdomūs?
Aš tikrai nesutaupysiu laiko! Aš jo netaupysiu! Nes mes gyvename ne dėl to, kad gyvenime padarytume daugiau ar mažiau. Mes gyvename nes esame žmonės, nes norime bendrauti žiūrėdami vienas kitam į akis. Nes norime pasidėti draugo laišką giliai į stalčių, o atvirutę pasidėti prieš akis. Nes norime nuoširdžiai juoktis žaisdami, iš visos gerklės užtraukti dainą švęsdami, nes norime knygą pavartyti, o daiktus pliesti pirkdami. Nes mes esame žmonės ir mūsų gyvenime svarbiausia nuoširdus bendravimas ir meilė, o ne spoksojimas į šviečiančius pikselius. Patikėkite, ten nėra nieko. Ten tik paveikslėliai iš taškelių…
Tiems kurie mane pažysta: mane galite pasiekti tik elektroniniu ir aišku paprastu paštu!
Posted by Donatas Remeika 
