Ne kiekvienas turim gyvenimo išminties mokytoją. Daugelis mokomės iš savo klaidų, daugelis iš knygų. Daugeliui mokytis visai nereikia.

Tiesa, kad teisingos pamokos gali padaryti gyvenimą laimingesnį, taigi verta jose sudalyvauti, jei kažkas nuoširdžiai kviečia.

Pastaruoju metu teko gauti gyvenimo pamokų iš dviejų profesorių. Iš žmonių, kurie visiems atveria savo širdis, siekdami skleisti gėrį, skatindami susimąstyti. Jų mintys gana skirtingos, tačiau išdėstytos tokiu pat metu – ant gyvenimo ir mirties slenksčio.

Moris Švarcas -  visų mylimas dėstytojas pakirstas negailestingos ligos. Paskutines jo paskaitas, dėstomas antradieniais, užrašo mylimiausias studentas. Vėliau iš jų gimsta “Antradieniai su Moriu” – knyga priverčianti susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Nepaprastai nuoširdi – tiesiai iš pasaulį mylinčio žmogaus širdies.

Mitch Albom. Antradieniai su Moriu

Šią knygą, rekomenduotą mylimo, šviesaus atminimo žmogaus, jau buvau skaitęs prieš septynis metus. Verta skaityti dar ir dar kartą.

Randy Pausch – visas savo vaikystės svajones išpildęs profesorius. Ir pamoka būtent apie jas. Buvo skirta tik vaikams, bet staiga išplito internetu ir daug milijonų įkvėpė, privertė nubraukti ašarą ir susimąstyti. Ją man rekomendavo geras draugas. Žiūrėjau ne vieną kartą ir visada susigraudindavau. Nes nuoširdumas ir meilė atveria širdį…

Tai žmonių vienas kitam perduodama pamoka. Ją YouTube jau peržiūrėjo, daugiau nei 9 milijonai. Jei susidomėjote: Randy Pausch Last Lecture: Achieving Your Childhood Dreams

Rekomenduoju tai, ką man rekomendavo brangūs žmonės. Tegul jų geri norai sklinda plačiau…

Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

Justinas Marcinkevičius

Ar ne tiesą sako Justinas Marcinkevičius? Ar galim sau sąžiningai patvirtinti, jog tai ne apie mus?

Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.

Luko 6, 27-38

Žodžiai, smingantys širdin. Man vieni gražiausių Naujajame Testamente.

Kasdien eikime pirmyn nešdami kitiems tik laimę, džiaugsmą ir šypsenas. Visa širdimi supraskime kiekvieną sutiktą – ar tai pažystamas ar svetimšalis būtų. Pamilkime žmones. Išmokykime juos mylėti. Juk mes mokame. Juk mes gyvename. Juk gyvenimas yra meilė. Kasdien atiduokim visą meilę ir sekanti diena atneš jos dar daugiau. Dalinkimės meile su pakeleivias, atiduokime ją Saulei. Atiduokime ją kiekvieną sekundę. Ir tegu musų mintys gimsta iš meilės. Ir tegul kiekvienas prisilietimas, žvilgsnis ar žodis būna su meile. Mylėkim taip, lyg rytojaus nėra – ir mylėsim pakankamai. Tik jei mes, mes patys skleisim meilę – meilė bus mūsų širdyse. Ir tegul tai niekada nesibaigia. Toks yra mūsų gyvenimas. Toks yra gyvenimo tikslas ir tokia yra gyvenimo prasmė. Nes nėra kito tikslo, kuris būtų toks stiprus, ryškus ir toks nepasiekiamas. Nes tai yra dieviška. Nes Dievas yra meilė. Nes Meilė yra Dievas. Tad užpildykim ja savo širdis ir kasdien jas plėskim, kad tilptų dar daugiau.

Pagaliau išaušo pirmadienis. Šiandieną eisiu į darbą apsirengęs naujais drabužiais. Taip malonu. Taip laukiu gatvėje sutiktų žmonių žvilgsnių. Juk atrodau naujai. O labiausia džiaugiuosi nauja kuprine. Išleidau nemažai pinigėlio. Bet aš uždirbu. Galima kartais ir atsinaujinti.

Aišku teks ir pataupyti. Į naująją kuprinę įsidėjau mamos keptų kotletų. Visada jų parsivežu iš gimtinės. Pasišildyiu ir sutaupysiu pietų pinigus.

O žmonės slenka kaip visada. Niekas net nežvilgteli. Nejau jiems nerūpi, kad mano drabužiai nauji ir madingi. Merginos, ir tos eina lyg nepastebėdamos.

Staiga prieš mane išlenda mašina. Iš kur čia ji atsirado, juk eismas vienpusis?! Atšoku atgal. Iš rankų paleidžiu kuprinę. Taip jos ir nebespėju paimti. Juodas vaikigalis, griebęs kuprinę skuodžia kiek kojos neša, o aš žvilgčioju čia į vairuotoją nesupratusį, kur įsuko, čia į tolstančią kuprinę. Likau be naujosios kuprinės ir pietų…

Visą dieną galvojau tai apie kuprinę ir kotletus, tai apie vagišių. Tik vakarop supratau, kad kuprinė yra nieko verta…

Ar žinote, kaip sunkiai dirba mano mama? Kad šeimai pagamintų skanius savaitgalio pietus, jai reikia dirbti visą savaitę. Ji dirba, nes nori, kad skaniai pavalgytume.

Ji neprašo pinigų. Jai taip malonu mus nustebinti skaniais pietumis. Kaip ji prakaituoja nuo ryto prie verdančių puodų apšiurusioje virtuvėje. Namie stovi senovinė technika, o ji taip skaniai pagamina. Kiek meilės įdėta į mūsų pietus. Grįžęs net nepaklausiu kaip sekasi. Susigriebiu jos pagamintą maistą ir išvažiuoju. Po mano grįžimo ji tikrai lieka be pinigų. Po namus trinasi amžinai alkanas brolis. Pinigų ir taip vos užtenka. O aš išsivežu maišą kotletų ir taupau savo pinigus nežinia kam.

Dabar, kai vaikigalis nubėgo su kuprine, greičiausiai maistas atsidurs baloje. Maistas, į kurį tiek širdies įdėjo mama, gulės baloje. Velniop kuprinę ir naujus drabužius. Spinta pilna mamos megztų megztinių. Pažadėjau juos nešioti. Ji mezgė, kiekvieną sekundę galvodama, kaip man bus šilta juos nešioti. Gamindama maistą, ji kiekvieną akimirką stengėsi jog skaniai pavalgyčiau. Ji stengėsi, išleido paskutinius pinigus, o kotletus suvalgys koks nors nususęs katinas. O megztiniai pelyja spintoje! Ar tik aš nepadariau vieno jų grindų skuduru? Ar tik nepadariau daugelio valandų nuoširdaus darbo ir meilės purvinu skuduru?

Kaip jaustųsi žmonės jei sužinotų, kas kartais nutinka daiktams, į kuriuos sudėjo tiek meilės… O kaip jaučiamės mes… Kas mums yra brangu iš tikrųjų …?

- Nė vienas žmogus, gyvenąs žemėje, negali neigti, kad jaučia, kai yra kieno nors mylimas. Tasai jausmas labiausiai ryškus, kai esi šalia tave mylinčio žmogaus. Jūs tai vadinate intuicija. O iš tikrųjų nuo mylinčiojo sklinda neregimos šviesos bangos. Tačiau ir tada, kai žmogus ne šalia tavęs, jeigu jo meilė stipri – ji taip pat jaučiama. Šito jausmo dėka, suvokiant jo prigimtį, ir galima daryti stebuklus. Tiksliau tariant, tai, ką jūs vadinate stebuklais, mistika arba turėjimu neįtikėtinų gabumų.

Vladimiras Megre. Anastasija

Ši knyga privertė susimąstyti. Jau senokai mane traukia gamta, norėčiau ūkininkauti ir daugiau laiko praleisti vienas tarp medžių. Vis teisinausi laiko nebuvimu. Bet jau žinau iš kur jo pasiskolinsiu!