Vienas gražiausių žmogaus bruožų man yra uolumas. Jis atskleidžia žmogaus tikslą, užsidegimą ir meilę veiklai.

Kai nematau džiaugsmo ir pasitenkinimo darbu – uolumu net nekvepia. Nėra motyvacijos, nėra nuoširdumo. Tikslu tampa ne darbas, o šalutiniai dalykai. Mintys sunkiai susikoncentruoja ir progai pasitaikius nukrypsta kitur.

Netikiu, kad žmogus gali būti vienodai laimingas darydamas bet ką, bet esu nepatenkintas neieškančiais veiklos, labiausiai džiuginančios širdį. Gyvenimas ne užrakintas narvas. Reikia eiti, tapti, tobulėti, atrasti patinkančią veiklą ir būtent veiklą,  o ne vien žavėtis būsimu rezultatu.

Rezultato teikiamas džiugesys toks trumpas, ir toks menkas, kad gali ir sužlugdyti.

Taip malonu dirbti uoliai tai kas patinka. Tebūnie, kad reikia vis šį tą pakeisti, bet negalima sustoti vietoje, ypač tokioje, kurioje nėra noro veikti.

Kam gi kažką veikti, jei neveiki uoliai, atkakliai, su užsidegimu?

Pinigai, pinigėliai… – atsakytų daugelis.

Čia turėjo būti mano pamąstymai apie tai, kodėl praradau motyvaciją dirbti.

Įtemptai bemąstydamas, supratau, kad dėl visko kaltas esu tik pats – turiu per šiltą kėdutę, per skaniai valgau ir kavą geriu per dažnai!

Man trūksta darbo, kuriuo galėčiau didžiuotis, kurį galėčiau padaryti geriau nei tikėtąsi, kuris būtų kažkam tikrai naudingas. Skamba labai savanaudiškai! Taip, esu didelis savanaudis. Noriu dar ir algą pasirinkti pats. Viršūnė! Kas gi pats skiria sau atlyginimą? Daugelis vadovų tai daro, ir mes, paprasti mirtingi darbininkėliai, nežinome, ar tik jie pasiskyrė ne per daug? Ir aš pasiskirčiau per daug. Tik dar savanaudiškai noriu, kad kiekvieną mėnesį, kiekvienas susidomėjęs kolega, galėtų sužinoti kiek uždirbau ir ką padariau. Kaip manote, ką man paskys kolegos, kai prie didžiulio atlyginmo parašysiu, jog dariau “šį bei tą”? O gal galiu apgauti, išpūsdamas savo pasiekimus? Apgausite bet ką, tik ne kolegas!
Turbūt neturiu kito pasirinkimo, kaip paprašyti atlyginimo, atitinkančio mano galimybes. Dar manau, kad pasistengčiau nesukelti jokių abejonių dėl atlyginimo teisingumo. Gal tai būtų motyvas nuoširdžiai padirbėti?

Turbūt šią akimirką tai būtų vienas iš būdų, galinčių ką nors pakeisti. Neturite man darbo? Puiku! Paskelbsiu, jog įtemptai laukiau užduočių, patyriau stresą ir norėčiau mažytės kompensacijos. Nejau aš neteisus? Man reikia darbo, kuriuo galėčiau didžiuotis! Kitaip aš jaučiuosi nejaukiai!

Pastebėjau, kad ilgai jaučiantis nejaukiai savaime išsiugdo nuostabi charakterio savybė – džiaugtis mažyčiais pasiekimais.
Galėčiau nuolat džiaugtis, kad iki atlyginimo liko viena minute mažiau…