Negirdėjo jis pro šalį lekiančių dviračių įspėjamų skambtelėjimų. Negirdėjo vos spėjusios sustoti mašinos padangų cypimo. Pėdino šaligatviais ir perėjomis pasislėpęs nuo aplinkos garsų. Neišgirdo upės čiurlenimo, medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo. Negirdėjo pasisveikinusio draugo kitapus gatvės.
Klausėsi malonių garsų. Jaudinančių, įkvepiančių, užvaldančių garsų klausėsi jis kiekvieną minutę. Paskendęs sąskambiuose, pakylėtas muzikos kerų skriejo virš kasdienybės. Aplinka šoko jo akyse. Jis lyg šventasis kvietė žmones sekti paskui pasinėrusius į savus garsus. Gyventi su muzika. Gyventi iš muzikos. Gyventi dėl muzikos. Muzika jam buvo gyvenimas.
Jis buvo įkvėptas ir nešamas muzikos. Bet dažnas jo pasekėjas kasdien sutinkamas viešajame transporte nėra toks laimingas. Priešingai – sėdi paniurę, prašantys būti netrukdomi. Rodos ne dėl malonumo klausydami muziką. Rodos liūdinami iš ausinių sklindančių garsų. Rodos besistengdami greičiau ir maloniau praleisti gyvenimo minutes. Bėgantys vaizdai blaško jų muziką. Muzika blaško jų susivokimą aplinkoje. Tie žmonės dažnai nemyli muzikos. Jie nesiklauso muzikos tamsoje.
Ar tik jie nenaudoja muzikos nuoboduliui malšinti?
Bet turbūt muzika turi ir šitokią paskirtį…
Posted by Donatas Remeika 
